Žaltys – vienas seniausių ir reikšmingiausių simbolių lietuvių tautos kultūroje. Jis siejamas su gyvybe, atgimimu, gamtos jėga ir ryšiu su protėviais. Senovės lietuviai žalčius laikė šventais gyvūnais, namų globėjais ir laimės nešėjais. Tikėta, kad žaltys, gyvenantis troboje ar prie jos, saugo šeimą, derlių bei gyvulius, o jį nuskriaudus galima užsitraukti nelaimę.

     Mitologijoje žaltys dažnai vaizduojamas kaip tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Jis simbolizuoja žemės ir vandens elementų darną – du gyvybės šaltinius. Taip pat žaltys buvo siejamas su dievybėmis, ypač su Žemyna – žemės deive, bei Gabija – namų židinio saugotoja. Žmonės aukodavo žalčiui pieno, parodydami pagarbą ir prašydami jo globos.

    Lietuvių tautosakoje ir literatūroje žaltys įgavo ir kitų prasmių. Pasakoje apie Eglę žalčių karalienę jis simbolizuoja meilę, ištikimybę ir tragišką žmogaus bei gamtos ryšį. Šis pasakojimas atskleidžia senąją pasaulėžiūrą, kurioje žmogus ir gamta laikyti neatskiriami.

      Šiandien žaltys išlieka svarbus lietuvių tautinės tapatybės simbolis. Jis primena mūsų ryšį su senąja baltų kultūra, pagarbą gamtai ir gyvybės cikliškumui. Žaltys – tai ne tik mitinis gyvis, bet ir gyvas tautos atminties ženklas, išsaugotas iki šių dienų mene, tautosakoje ir simbolikoje.

Kaip gimė veislyno pavadinimas?

Pavadinime „ŽALČIO MOTĖ“ sudėjau dalelę savęs ir visos šios kelionės prasmę. Žaltys man visada buvo gyvybės, išminties ir darnos simbolis – jungiantis žemę ir dangų, šaknis ir viršūnes, pradžią ir pabaigą. Nors pradedame pamiršti, iš ko kilome ir kuo tikėjome, aš nepamiršau. Žaltyje matau senąjį mūsų tikėjimą, ryšį su gamta, gyvybe ir žmogaus vieta pasaulyje.

Visi tikriausiai žinome kūrinį „Eglė žalčių karalienė“. Bet ar kada susimąstėme, apie ką jis iš tiesų? Tai ne tik pasaka apie meilę, praradimą ir ištikimybę – tai istorija apie ryšį tarp žmogaus ir gamtos, apie amžiną gyvybės virsmą, kurio dalimi esame kiekvienas. Man žaltys iš tos istorijos – ne baimės, o išminties ir gyvenimo rato simbolis.

O „motė“ – tai motina ir globėja, moteriškumo ir gyvybės šaltinis. Ji man reiškia žemės motiną – maitinančią, saugančią ir nuolat atsinaujinančią. Tai rūpestis, šiluma ir ryšys su gyvybe – ta pati energija, kuri gimdo, augina ir veda pirmyn. „Motė“ man – ne tik moteris ar mama, bet ir pati gamta, kuri viską apgaubia savo globa.

„ŽALČIO MOTĖ“ – tai veislyno vardas, bet kartu ir gyvybės rato simbolis. Jo šaknys – penki pirmieji šunys, nuo kurių viskas prasidėjo, o šakos – trys kurtsharai, tęsiantys šią istoriją. Visa tai jungia apskritimas – amžino judėjimo, darnos ir pagarbos gamtai ženklas.

„ŽALČIO MOTĖ“ - tarsi tiltas tarp to, kas buvo ir kas esame dabar: tarp senosios pagarbos gyvybei ir šiuolaikinio, atsakingo požiūrio į veisimą. Visa ši simbolika atspindi mano požiūrį į veisimą – tai apgalvotas, atsakingas ir nuosekliai vykdomas procesas, įpintas meilės, rūpesčio ir kruopštaus darbo.